Augalų žiemojimas patalpose: vadovas pasirenkant kvėpuojančius dirvožemio mišinius

Kai patalpose auginami augalai pradeda gelsti, mesti žiedynų pumpurus arba turi juodėjusių šaknų žiemą, priežastis dažnai būna ne žema temperatūra, o šaknų zonos deguonies trūkumas. Patalpose sumažėja šviesos intensyvumas ir transpiracijos greitis, tačiau laistymo grafikas dažnai lieka nepakitęs; dėl to augimo terpė ilgą laiką išlieka beveik visiškai prisotinta vandeniu, ką stabdo šaknų kvėpavimą. Todėl žiemą svarbiausia priežiūros užduotis dažnai būna ne temperatūros kilimas, o šaknų zonos vėdinimo atkūrimas.

I. Kodėl žiemą kylančios problemos dažnai prasideda augimo terpėje

Šaknims reikia deguonies augimui ir maistinių medžiagų įsisavinimui. Kai poros užpildomos vandeniu, deguonies difuzijos per vandenį greitis yra žymiai lėtesnis nei per orą, todėl šaknų zonoje deguonis greitai išseka. Deguonies trūkumo sąlygomis šaknys perjungiamos į beoro kvėpavimą – mažiau efektyvų procesą, kurio metu susidaro šalutiniai produktai, pvz., etanolis ir aldehidai. Viršžeminiai požymiai apima lapų išbaltimą, stambėjantį ūglių augimą ir ankstyvą lapų kritimą. Šie požymiai skiriasi nuo šalčio pažeidimų ir atstovauja problemų kategoriją, kuri dažnai neteisingai diagnozuojama žiemą.

II. „Kvėpuojamumo“ matavimas naudojant oro užpildytą poringumą

Norint įvertinti auginimo terpės kvėpavamumą, pramonė naudoja oro užpildytos poringumo (AFP) rodiklį: tai procentinė dalis tūrio, kurią užima oras po to, kai terpė visiškai sušlapinta ir leista laisvai nubėgti. Komercinės auginimo terpės paprastai turi 10–30 % AFP, o dauguma konteineriuose auginamų augalų geriausiai auga esant 15–25 % AFP; sėklų terpės turi žemesnį AFP (apie 10–15 %), kad būtų užtikrintas geresnis vandens išlaikymas. Palyginimui: bežemės terpės bendrai turi 75–95 % bendrosios poringumo ir 65–80 % konteinerio vandens laikymo talpos. Kadangi ta pati terpės partija skirtingai veikia priklausomai nuo indo formos ir supresavimo laipsnio, „kvėpavamumas“ yra terpės, indo ir laistymo režimo bendras rezultatas – ne tik fiksuota etiketė.

III. Indo forma gali padidinti riziką

Kiekvieno indo apačioje susidaro pakibusio vandens (išlaikyto vandens) zona; šios zonos aukštis nustatomas pagal augimo terpės savybes, nepriklausomai nuo indo bendro dydžio. Kuo žemesnis indas, tuo didesnė jo bendro tūrio dalis užimama šios pakibusio vandens zonos. Tuo pačiu durpynų pagrindu paremta substratu oru užpildyta porų dalis (AFP) gali būti mažesnė nei 1 % žemo sėklų dėžutėje, bet viršyti 20 % standartinio 6 colių indo. Paplitusios vidinių patalpų žiemos praktikos – pvz., naudojant žemus indus, kachepotus (išorinius dekoratyvius indus) ar leidžiant vandeniui kauptis poindžiuose – gali dar labiau pabloginti šį santykį. Augalų persodinimas į gilesnius indus prieš žiemos pradžią dažnai yra veiksmingesnis už paprastą naujos dirvožemio maišo įsigijimą.

IV. Medžiagų pasirinkimo koregavimas žiemos sąlygoms

Rūščesni daleli sukuria daugiau makroporų, palengvinančių greitesnį vandens nubėgimą ir dujų apykaitą, nors dėl to sumažėja vandens laikymo gebėjimas. Atsižvelgiant į silpną šviesą ir lėtą transpiraciją žiemą, profesionalus dirvožemio mišinių valdymas dažnai linkęs pirmenybę teikti rūščesniems daleliams, kad tarp laistymų būtų išlaikyta tinkama oro pralaidumo porų struktūra. Vidiniams augalams priežiūrai rekomenduojama naudoti mišinius, kuriuose yra didesnė rūščių komponentų dalis – pvz., perlito, rūščios kokybės durpės, medienos pluošto, kokoso pluošto ir žievės; ypač medienos pluoštas gali padidinti deguonies difuzijos greitį. Šiuos santykius laikykite tik pradine nuoroda, o ne galutine formulėmis; galutiniai pataisymai turėtų būti atliekami remiantis puodo tipu, patalpos temperatūra, drėgnumu ir laistymo dažnumu. Kitas dažnai nepastebimas aspektas – svarbu neprispausti dirvožemio mišinio: prispaudimas sumažina makroporas ir padidina bendrą tankį, todėl tiesiogiai panaikina naudą, kurią suteikia rūščių medžiagų pasirinkimas dėl oro pralaidumo.

V. Vandens tiekimo ir struktūros vertinimas vietoje

Vandentis ne pagal fiksuotą grafiką, o remiantis dirvožemio būkle: vandenį laikykite, jei sluoksnis po paviršiumi vis dar pastebimai drėgnas, o puodo svoris naudojamas kaip antrinis indikatorius. Tučtuojau išpilkite vandenį iš lėkštės arba apdailinio puodo, kad šaknys ilgą laiką nebūtų panardytos į stovintį vandenį. Naudojant suspaustas dirvožemio plytelės ar ilgai laikytas dirvožemio mišinius, prieš sodinant juos į puodus, iš anksto švelniai sudrėkinkite – tiek, kad būtų drėgni, bet ne lašėtų; tai padeda išsaugoti struktūrą ir neleidžia susidaryti nelygioms srautų kryptims (sausoms kanalams). Komerciniai dirvožemio mišiniai paprastai turi tik 35–45 % drėgmės – tai santykinai sausa būklė – todėl tiesioginis sodinimas su jais lengvai gali sukelti vietines sausas vietas. Po dviejų ar trijų metų naudojimo dirvožemio mišiniai praranda poringumą dėl skilimo ir suspaudimo; laikotarpis prieš žiemą yra idealus momentas patikrinti struktūrą ir atlikti vietinį perdirbimą į naujus puodus.

Išvada

Raktas pereiti žiemą – ne „šildyti“ augalą, o užtikrinti, kad šaknų zona išlaikytų oro ir drėgmės apykaitą mažos transpiracijos sezonu. Kartu įvertinus augimo terpę, indą ir laistymo režimą, daugumą žiemos sąlygotų problemų galima išspręsti dar prieš prasidedant šaltam sezonui.

DUK

K1: Kaip dažnai reikia laistyti žiemą?

Nėra universalaus grafiko. Savo sprendimą grindykite augimo terpės būkle – atidėkite laistymą, jei po paviršiumi terpė vis dar drėgna; puodo svoris gali būti antrinis rodiklis. Kadangi žiemą transpiracija lėtesnė, laistymo dažnumas paprastai mažesnis nei kitais metais.

K2: Ar išplėstinių molio rutuliukų ar akmenų padėjimas puodo dugne pagerina nubėgimą?

Jis negali pašalinti pakibusios vandens zonos (sotintosios zonos). Šios zonos aukštis nustatomas pagal augimo terpės savybes; pridėjus grublių dalelių sluoksnį dažnai padidėja sotinimo lygis, todėl sumažėja šaknų zonos ventiliuojamoji dalis. Veiksmingesnis sprendimas – padidinti mišinyje grublių dalelių dalį arba pereiti prie aukštesnio puodo.

Klausimas 3: Kokia yra idealioji oro užpildyta porų dalis (AFP) kvėpuojančiai augimo terpei?

Komercinės augimo terpės paprastai svyruoja nuo 10 % iki 30 %, o daugumai konteineriuose auginamų kultūrų tikslinė reikšmė yra 15 %–25 %; sėklininkystės tikslais ji yra žemesnė (apie 10 %–15 %), kad būtų geriau išlaikomas vanduo. Galutinė reikšmė turėtų būti parenkama atsižvelgiant į puodo tipą ir laistymo strategiją.